Šiuolaikinių šlaitinių stogų plėvelės
1. Šiuolaikinių šlaitinių stogų plėvelės
Stogas yra labai svarbus kiekvieno pastato elementas. Nekalbant apie jo architektūrinę reikšmę, verta pabrėžti, kad jis visą statinį saugo nuo atmosferos veiksnių: kritulių, triukšmo, taip pat izoliuoja termiškai, kad iš statinio neišeitų šiluma ir kartu jis neperkaistų. Svarbu ir tai, kad stogas nekauptų drėgmės, besiskverbiančios iš pastato vidaus, nes kildamas šiltas oras daug vandens garų pakelia stogo link. Norėdami įvertinti šio reiškinio įtaką šlaitiniams stogams su naudojamomis
pastogėmis, turime prisiminti, kad normaliomis sąlygomis drėgmė gali pasiekti statinio atitvarinę konstrukciją tiktai vandens garų pavidalu. Patys garai nėra pavojingi stogo termoizoliacijai ir konstrukcijai: tik susikaupę vandens garai didina termoizoliacinių medžiagų šiluminį laidumą ir sudaro sąlygas vystytis mikroorganizmams, žeidžiantiems konstrukciją. Todėl šiuolaikiniams šlaitiniams stogams naudojamos medžiagos, apsaugančios gegnių ir santvarų konstrukciją ir termoizoliaciją bei neleidžiančios kauptis besikondensuojančių vandens garų drėgmei.
Siekiant išvengti vandens garų skverbimosi ir kondensavimosi stogo gegnių ir santvarų konstrukcijos vidaus pusėje naudojamos medžiagos, ribojančios vandens garų kaupimąsi, o lauko pusėje – leidžiančios vandens garams iš konstrukcijos patekti į išorę. Vidinėje pusėje naudojamų medžiagų grupė vadinama garų izoliacija, o medžiagos, naudojamos išorinėje konstrukcijos ir izoliacijos pusėje, vadinamos stogų plėvelėmis. Stogų plėvelės atlieka dvi funkcijas: sandarina pagrindinę dangą ir leidžia iš stogo išgaruoti vandens garams. Abi plėvelės sudaro puikią sistemą, kuri smarkiai mažina vandens garų kaupimąsi ir leidžia drėgmei išgaruoti į visos sluoksnių sistemos išorę (1.1 pav.). Nuolatinis medžiagų gamybos technologijų plėtojimas, paremtas gausiais tyrimais, lėmė tai, kad atsirado nauji, tobulesni gaminiai, tenkinantys griežtus energiją taupančio pastato reikalavimus. Naujovė yra garų reguliatorius, pakeičiantis iki šiol naudotas garų izoliacijos plėveles. Dėl garų reguliatoriaus tam tikras vandens garų kiekis gali judėti abiem kryptimis, dėl to stogas geriau džiūsta. Šio gaminio savybės leidžia garams prasiskverbti iš vietų, kuriose jų yra per daug, į tas vietas, kur garų yra mažiau. Reguliatorius padaro taip, kad visas atitvaras (konstrukcija su izoliacijomis) veikia panašiai kaip gipskartonio plokštės: kai drėgmės būna per daug, atitvaras ją įsiurbia, o jei kurioje nors stogo pusėje pasidaro pernelyg sausa, leidžia drėgmei iš stogo išgaruoti. Dėl difuzinių plėvelių vasarą vandens garai išgaruoja į stogo išorę, o
šildymo sezonu, žiemą, veikiant garų reguliatoriui prasiskverbia į pastogės vidų. Žinoma, kad stogų difuzinės plėvelės yra antikondensacinių ventiliacinių plėvelių atmaina. Stogų plėvelės skirstomos į dvi rūšis. Jos skiriasi laidumo garams laipsniu, kuris lemia stogų plėvelių montavimo būdus. Technologiškai senesnes plėveles,
kurios mažiau laidžios garams, šiame leidinyje vadinsime antikondensacinėmis ventiliacinėmis plėvelėmis, o tas plėveles, kurios labiau laidžios garams, vadinsime difuzinėmis plėvelėmis. Garų izoliacijos medžiagų, kaip ir stogų plėvelių, skirstymas priklauso nuo jų gebėjimo praleisti vandens garus. garams Skiriamos tokios garų izoliacijos grupės (nuo mažiausio iki didžiausio laidumo):
- garų barjerai (dažniausia – su bitumo arba aliuminio paviršiniu padengimu);
- garų izoliacija (dažniausia – pagerinta polietileno plėvelė);
- garų reguliatoriai (didesnio garų laidumo daugiasluoksnės medžiagos).
Stogų plėvelės atsirado jau pakankamai senai, todėl buvo laiko suformuoti gerą teoriją ir montavimo taisykles pagal šiuolaikinius reikalavimus. Naujoviškos stogų difuzinės plėvelės yra kur kas geresnių parametrų ir juos gamintojai nuolatos tobulina. Tačiau stogų difuzinių plėvelių poveikis ir veiksmingumas labai priklauso nuo to, ar teisingai jos bus paklotos ant stogo. Montavimas lemia, ar plėvelės atliks pagrindinę savo funkciją (t. y., sandarins stogo dangą). Dabartiniu metu difuzinės plėvelės yra geriausia priemonė iš visų pradiniam dengimo sluoksniui gaminamų medžiagų, todėl verta stengtis, kad būtų pasiektas pagrindinis jų naudojimo tikslas.