Plėvelių parametrai
3. Pagrindiniai difuzinių plėvelių parametrai
Daugiametė patirtis rodo, kad iš visų pagrindinių difuzinių plėvelių funkcijų pačios
svarbiausios jų savybės yra tokios:
- didelis laidumas garams,
- gramatūra (nuo jos priklauso patvarumas),
- atsparumas UV spinduliams.
Tai grupė savybių, kurios turi būti nustatyto diapazono. Šioms savybėms taip pat
priskiriama: atsparumas plyšimui, nelaidumas vandeniui, atsparumo karščiui ir šalčiui
temperatūrų diapazonas. Laidumas garams [lemia reikiamą stogų plėvelių veiksmingumą]
Viena pagrindinių difuzinių plėvelių funkcijų yra apsaugoti termoizoliaciją nuo drėkimo. Per drėkstantį stogą išeina daug šilumos, todėl garams labai laidi plėvelė apriboja energijos, sunaudojamos namo šildymui, išlaidas. Kad stogo plėvelė gerai veiktų, turi būti pasiektas vandens garų, pereinančių per termoizoliaciją, srauto balansas: iš stogo išleidžiamų vandens garų turi būti bent jau tiek, kiek yra įeinančių. Tačiau vandens garų iš vidaus į gyvenamąją pastogę patenka visus metus (kadangi oro temperatūra patalpose teoriškai visus metus būna ta pati), o į išorę gali išeiti tiktai kelis mėnesius, kai susidaro tam tinkamos sąlygos. Todėl, kuo didesnis difuzinės
plėvelės laidumas garams, tuo didesnės galimybės, kad vykstant minėtam procesui vandens garų srauto balansas neleis stoge atsirasti kondensatui. Vandens garų, praleidžiamų pro difuzinę plėvelę, kiekis priklauso nuo temperatūros, santykinio drėgnumo ir slėgio skirtumo tarp oro sluoksnių, atskiriamų plėvelės (oras termoizoliacijoje yra uždarytas). Laidumas garams apibrėžiamas pagal su tuo susijusias normas, nustatančias tyrimo sąlygas. Tačiau pagal kiekvienos normos sąlygą taikomos kitokios temperatūros, drėgnumo ir slėgio skirtumo
vertės. Pavyzdžiu gali būti difuzinė plėvelė (DACHOWA) (dvisluoksnė, 115 g/m2):
3.1 lentelėje nurodytas tos medžiagos laidumas garams, gautas firmos „Lissy“ laboratorijoje,
tačiau skirtingomis tyrimo sąlygomis. Skirtingų tyrimo metu gautos labai
skirtingos tos pačios medžiagos laidumo garams vertės. „MARMA Polskie Folie“
tuo nepasinaudoja ir lankstinukuose nurodo savo difuzinių plėvelių laidumą garams
kambario temperatūroje (23 °C / 85%).
Siekiant išvengti visų problemų, atsirandančių nustatant difuzinių plėvelių laidumą garams, plėveles reikia lyginti taikant koeficientą Sd, kuris vadinamas DIFUZIŠKAI LYGIAVERČIU ORO SLUOKSNIO STORIU, nustatytu tai medžiagai. Šis koeficientas leidžia lyginti tiriamos medžiagos difuziškumą (laidumą garams) su apibrėžto storio oro sluoksnio difuziškumu. Oras turi pasipriešinimą vandens garams, kuris priklauso nuo sluoksnio storio. Kitaip tariant, koeficientas Sd apibūdina difuzines apibrėžto storio statybinės medžiagos sluoksnio savybes ir atitinka storį to sluoksnio, kurio difuzinis pasipriešinimas yra toks pats. Dėl to šio koeficiento matavimo vienetas yra metras.
Gramatūra (paviršinė masė)
[turi lemiamos reikšmės patvarumui]
Difuzinių, kaip ir kitų plėvelių, patvarumas labai susijęs su jų gramatūra, t. y. paviršiaus svoriu (g/m2). Tai reiškia, kad svoris esant tokiam pačiam substancijos tankiui yra tuo didesnis, kuo storesnė plėvelė (arba kuo didesnė gramatūra, tuo storesnė stogo plėvelė). Tokia priklausomybė yra akivaizdžiai būdinga visų rūšių medžiagoms, iš kurių dažniausiai gaminamos stogų plėvelės, t. y. polietilenui (PE) ir polipropilenui (PP). Šiuolaikiškos stogų plėvelės daugiausia gaminamos iš PP, kuris, pasirodė, turįs geresnių savybių. Kuo difuzinės (ir kitos) plėvelės storesnės, tuo jos
patvaresnės, nes plonas dėl patvarumą mažinančių atmosferos veiksnių (daugiausia dėl UV spindulių) galima labai lengvai pažeisti įrengiant ir eksploatuojant stogus. Stogų difuzinės plėvelės dažniausia gaminamos daugiasluoksnės su nešiklio sluoksniu, pagamintu iš polipropileno (PP) pluoštinio audinio, dėl to jų atsparumas ultravioletiniams spinduliams ir kitiems atmosferos veiksniams yra didesnis negu polietileninių (PE) plėvelių. Europoje dažniausiai gaminamų difuzinių plėvelių paviršiaus svoris (gramatūra) svyruoja tarp 90–200 g/m2. Be abejo, reikia tikėtis,
kad jų ilgaamžiškumas bus tuo didesnis, kuo jos storesnės, t. y. kuo didesnė jų gramatūra.
Atsparumas plyšimui
[svarbus tiktai įrengimo metu]
Difuzinių plėvelių atsparumas nusakomas pagal du rodiklius, apibrėžiančius plėšiamąsias jėgas: bandymų metu į 5 cm pločio juostelę ir į vinį (pagal PN normą – 2,5 mm skersmens). Tačiau tokie bandymai neatspindi tikrųjų stogo apkrovų. Plėvelės gali plyšti tiktai dangos įrengimo metu. Uždengus nebėra galimybės pažeisti plėvelę, nes ją apsaugo stogo danga. Plėšiamosios jėgos, kurios paprastai veikia stogą, atsiranda dėl vėjo ir konstrukcijos medienos džiūvimo. Tačiau pakanka netgi nedidelio plėvelės elastingumo, kad ją veikiančios jėgos nepadarytų jokios žalos, nes tų jėgų sukeliamas pasislinkimas būna nedidelis. Vienintelis pavojus plėvelei kyla klojant ją ir pagrindinę stogo dangą. Kuo tvirtesnė plėvelė, tuo lengviau dengiant stogą ją ištempti ir sumontuoti dangą. Pačiam tempimui reikia tiktai nedidelės jėgos, nes plėvelės turi būti klojamos šiek tiek įtempiant ir dėl to jų atsparumas neturi būti didelis. Montuojant stogo dangą vieninteliai galimi plėvelės pažeidimai dėl atsitiktinių apkrovų: ant jos nukritus įrankiui, pargriuvus
(ir panašūs įvykiai, kurių neįmanoma numatyti). Dėl to gali būti pažeista net pati tvirčiausia plėvelė ir jos atsparumas tuomet nieko negarantuoja. Tai nereiškia, kad po kokio nors įvykio ją reikia keisti: pakanka sutaisyti specialiomis lipniomis juostomis, kurias jau siūlo dauguma papildomų stogų dengimo medžiagų gamintojų ir tiekėjų. Tiktai tam tikrais atvejais, kai įrengiamos specialių rūšių dangos, reikalingos pačios tvirčiausios difuzinės plėvelės. Tai dangos, klojamos ant nejudančios tvirtos apkalos. Klojant šios plėvelės būna tiesiog stipriai mindžiojamos. Taip pat gali būti mindžiojama ir stogų nuosvyrose, kai stogdengys atlieka daug montavimo ir reguliavimo
veiksmų. Todėl kiekvienam stogui verta naudoti dviejų rūšių difuzines plėveles: vieną paprastą, kitą – tvirčiausią, kuri įrengiama sudėtingose vietose, pavyzdžiui, nuosvyrose, prielatakiuose ir pan.
Atsparumas UV spinduliams
[lemia ilgaamžiškumą]
Iki šiol naudojamos armuotos antikondensacinės ventiliacinės plėvelės su priedais, darančiais šias plėveles atsparias UV spinduliams 3–4 savaites, o difuzinės plėvelės dažniausia būna atsparios nuo 3 iki 6 mėnesių. Tačiau ne visi, naudojantys tas plėveles, susimąsto apie tai, kad tas laikas nėra skirtas tiktai laikinam plėvelės laikymui ant stogo. Priedų, suteikiančių plėvelei tokį atsparumą UV spinduliams, pridedama dėl to, kad ji būtų apsaugota nuo saulės, jeigu stogo dangoje atsirastų skylių arba prošvaisų. Žinoma, kad eksploatuojant dangą daug metų atsiranda pažeidimų – pačios dangos
ir medžiagų, sandarinančių ją sudėtingiausiose vietose: prielatakiuose, kampuose, kraige, prie kamino arba sienos, kurioje įrengtas stoglangis. Netgi dėl mažiausio pažeidimo po danga patenka saulės šviesa ir nors ir susilpnėjęs UV spinduliavimas pamažu pažeis plėvelę. Kad ji nesuirtų ir stogas neimtų tekėti, gamintojai prideda vadinamųjų stabilizatorių, stabdančių UV spindulių poveikį. Dabartiniu metu gaminamos difuzinės (laidžios garams) plėvelės su priedais, kurie padaro jas atsparias UV spinduliams daugelį mėnesių. Tai garantuoja ilgametį jų eksploatavimą, prilygstantį pagrindinių dangų naudojimo laikui. Tačiau reikia atsiminti, kad, jeigu plėvelės laikomos ant stogo be dangos ilgiau negu nustatytas jų atsparumo UV spinduliams terminas,
medžiaga bus daugiau ar mažiau pažeista. Todėl reikia pasirūpinti, kad difuzinės plėvelės nebūtų pernelyg ilgai laikomos ant stogo, neuždengto pagrindine danga. Verta pastebėti, kad daugelis firmų, nurodydamos atsparumo UV spinduliams trukmę kaip laiką, skirtą pagrindinei dangai įrengti, skatina tą laikotarpį plėveles palikti ant stogo. Tačiau stogui tai nėra naudinga, nes kuo mažiau difuzinės plėvelės būna apšviestos įrengimo metu, tuo ilgiau jos tinkamai veikia.
Atsparumas temperatūrai
[nėra ne toks svarbus, nes stogas ventiliuojamas]
Daugumos difuzinių plėvelių atsparumo karščiui ir šalčiui temperatūrų diapazoną apibrėžia normos, kurios skirtingais būdais interpretuoja to atsparumo ribas. Lenkijos norma PN–ISO 11501:1999 leidžia 2% tiesinių matmenų pokyčius. Difuzinių plėvelių matmenų pokytis du ar net keturis kartus didesniu lygiu nesukelia savybių pokyčių. Todėl daugelis gamintojų, ištyrę savo plėvelių tiesinių matmenų pokyčius aukštoje temperatūroje, nurodo didesnį atsparumą, negu siūloma normos. Esant 120oC temperatūrai visų atmainų difuzinių plėvelių (DACHOWA, Tyvek) matmenys pakinta 2–4 %.
Taip pat reikia žinoti, kad temperatūrų diapazonas nuo 40 iki +80oC visiškai atspindi sąlygas, kuriomis difuzinės plėvelės veikia mūsų klimato juostoje, jeigu stogas įrengtas taisyklingai. Reikiamos ventiliacijos virš difuzinių plėvelių viršutinė riba nėra viršijama, nes virš jų cirkuliuojantis oras aušina visą dangą. Difuzinės plėvelės labai laidžios garams, kad jie galėtų garuoti iš termoizoliacijos ir stogo konstrukcijos į ventiliacinį tarpą, sudarytą prieš skersinius ir išilginius grebėstus. Tame tarpe turi laisvai judėti oras, su kuriuo vandens garai, stumiami išilgai pagal išilginius grebėstus, palieka dangą. Vandens garų šalinimo mechanizmas neleidžia drėgmei kauptis stoge ir sumažina temperatūrą po danga vasarą. Taip gerokai pagerėja gyvenimo pastogėje sąlygos. Po skardos dangomis didžiausių karščių laikotarpiu temperatūra pasiekia 115oC, tačiau tiktai toje vietoje, kuri yra tiesiog po skardos paviršiumi ir tiktai tada, kai neveikia ventiliacijos anga. Kiekvienas vėjo gūsis sustiprina ventiliacijos angos veikimą. Atstumas nuo įkaitusių skardų paviršių iki difuzinės plėvelės yra nuo 7 iki 10 cm. To visiškai pakanka, kad judantis tokio pločio oro sluoksnis neleistų per daug įkaisti difuzinėms plėvelėms.
Temperatūra leistinas ribas gali viršyti tiktai tada, kai oras iš po skardos negalės laisvai kilti. Tokiu (netaisyklingu) atveju stogui neturi reikšmės, ar plėvelė pažeista dėl temperatūros, ar ne, nes abiem atvejais stogas laipsniškai sudrėksta.
Atsparumas vandens stulpo poveikiui. Atsparumas vandeniui
[turi ypatingą reikšmę žiemą]
Atsparumas vandeniui svarbus dėl periodiškai kylančio pavojaus susidarius sniego ir ledo kepurei po pagrindine danga tirpstant sniegui. Tokia kepurė spaudžia difuzinę plėvelę nuosvyros srityje, o jai tirpstant susidaro palyginti didelis vandens spaudimas – dažnai ten, kur sujungti stoglatakiai ir nuosvyros. Tai sukelia dvi susijusios priežastys. Tirpstant sniegui nuolatos vyksta pokyčiai: dieną sniegas tirpsta, o naktį – sušąla ir dėl to, kad nuosvyra yra šalčiausia stogo dalis, vanduo pradeda šalti kaip tik nuo nuosvyros. Taigi vanduo, virsdamas ledu, pakyla nuosvyros srityje. Jis lengvai prasiskverbia po stogų dangomis per visas nesandarias vietas, užleidimus ir montavimo angas, užšąla ir virsta ledu, kuris išplinta po danga. Tad sniego ir ledo kepurė veikia taip pat ir virš dangos, ir po ja, spausdama stogų plėvelę ir kitus nuosvyros konstrukcijos elementus. Reikia pažymėti, kad dėl šios priežasties, be kitų dalykų, nuosvyroms ir prielatakiams verta naudoti tvirčiausias difuzinių plėvelių atmainas.
