dif plev

5. Difuzinių plėvelių įrengimas

5.1. Pagrindinės taisyklės
– stogų plėvelė (DACHOWA, TYVEK) skirta pradiniam ≥ 20o nuolydžio stogų dengimo
sluoksniui; klojama po įvairių rūšių stogų dangomis, kurios dedamos ant
apkalos (arba skersinių ir išilginių grebėstų), kai numatyta, kad oras tekės
išilgai pagal išilginius grebėstus. Prie Lietuvoje dažniausiai naudojamų tokio
tipo dangų priklauso: čerpės, profiliuota skarda (trapecinė ir panaši į čerpes),
banguotos plokštės (iš pluošto ir cemento, bitumo), lygios plokštės, medžio
skiedros ir pan.;
– stogų plėvelė (
DACHOWA, TYVEK) vienodai veiksmingai apsaugo stogo konstrukciją
ir su naudojama (gyvenamąja), ir su nenaudojama pastoge. Abiem atvejais
difuzinių plėvelių montavimas yra toks pats;
– stogų plėvelė (
DACHOWA, TYVEK) gali būti klojama ant lentų pakloto arba tiesiai ant
termoizoliacijos pilka puse į vidų, o užrašais į išorę.
– sustiprintą stogų plėvelę (
DACHOWA, TYVEK) dar galima naudoti kaip dangų iš
plytelių (skalūnų, pluošto ir cemento), dedamų ant lentų pakloto, sandariklį;
– stogų (
DACHOWA, TYVEK) plėvelė klojama taip, kad būtų šiek tiek įtempta;
– stogų (
DACHOWA, TYVEK) plėvelė iš pradžių pritvirtinama sąvaržomis („takeriu“)
prie gegnių lygiagrečiai arba statmenai stogo nuosvyrai pagal poreikius, o
paskui prispaudžiama prie išilginių grebėstų (kalamų išilgai gegnių);
– Sluoksnio sandarumas pasiekiamas klojant su užleidimu (lygiagrečiai nuosvyrai)
arba klijuojant užleidimus, jeigu klojama statmenai nuosvyrai (išilgai
gegnės).

Stogo danga

Paklojus stogų plėvelę (DACHOWA) per 3 mėnesius būtina apšiltinti stogą (uždengti plėvelę iš vidaus).

 5.2. Difuzinių plėvelių klojimo kryptis


Dažniausiai stogų plėvelės klojamos lygiagrečiai su nuosvyra (5.1 pav.). Tačiau jų klojimo ant stogo konstrukcijų kryptis gali būti pasirenkama laisvai. Stogų plėvelę galima kloti statmenai nuosvyrai išilgai gegnių (5.2 pav.) arba laisvai pasirenkamu kampu, atsižvelgiant į stogdengių darbų organizavimą. Šiuolaikinėse statybose, kai stogas dengiamas čerpėmis arba kitomis dangomis, dedamomis ant apkalos, naudingiausia stogų plėvelę kloti lygiagrečiai nuosvyrai. Tada išilginiai grebėstai supjaustomi trumpomis atkarpomis, atitinkančiomis vienos plėvelės juostos plotį (prie kurio pridėtas užleidimo dydis). Skersiniai grebėstai prikalami ant išilginių grebėstų taip,
kad atstumai būrų priderinti prie dangos, ir jais lipama kaip kopėčiomis iš eilės klojant kitą plėvelės juostą. Toks darbų ciklas nepriklauso nuo plėvelių rūšies – taip pat klojamos ir difuzinės plėvelės (t. y. plėvelės su dideliu laidumu garams), ir plėvelės, kurių laidumas garams mažas. Pastarosios, senesnės, stogų plėvelės klojamos taip, kad tarp jų ir termoizoliacijos būtų papildoma ventiliacijos anga. Tačiau tai neturi reikšmės jų klojimo krypčiai. Vis dėlto plėvelių klojimas išilgai gegnių pagrįstas keliais atvejais. Dažniausiai šis klojimo būdas pasirenkamas remontuojant stogą arba keičiant jo dangą. Tada darbus geriausiai atlikti sritimis, pažymėtomis prieš gegnes. Stogas atveriamas dviejų ar trijų gegnių plote, o plėvelė klojama nuosvyrai statmenomis juostomis išilgai gegnių. Plėvelė sujungiama ant gegnių, sunaudojant daugiau medžiagos, arba klijuojama
su užleidimais, įdedant daugiau darbo. Taikant tokią sistemą labai svarbu taisyklingai
suklijuoti sujungiamas juostų dalis. Geriausi rezultatai gaunami naudojant dviejų rūšių juostas: iš pradžių lipnią iš abiejų pusių juostą, o paskui – lipnią iš vienos pusės (žr. 5.3 pav.). Juostos turi būti jungiamos pakišus po jomis lentą arba kitą kietą daiktą, padidinantį sujungimo tvirtumą. Nesunku suprasti, kad statmenas difuzinių plėvelių klojimas (išilgai gegnių) yra brangesnis, o tokį darbą reikia atlikti kuo tiksliau. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad sutaupoma papildomiems pastato apdangalams (brezentui), kurie būtini remontuojant stogus, toks būdas yra pagrįstas. Taip pat reikia pažymėti, kad, jeigu difuzinė plėvelė jungiama išilgai gegnių įrengiant stogus be lentų pakloto, reikia naudoti mažiausiai 135 g/m2 gramatūros plėveles.

Stogo danga

Būdas, kada difuzinė plėvelė klojama statmenai nuosvyrai, taip pat labai pagrįstas įrenginėjant sudėtingos formos stogus, kuriuose daug stoglatakių ir kampų. Tokiuose stoguose daug ekonomiškiau difuzines plėveles kloti išilgai gegnių, nes prielatakiuose visada iš pradžių reikia pakloti vieną juostą išilgai stoglatakio gegnės (žr. 5.11 pav.). Jeigu stoglatakių daug, tai būtent tos prielatakiuose lygiagrečiai arba skersai gegnių paklotos juostos, sudarančios didelę stogo paviršiaus dalį, yra ekonomiškesnės ir ergonomiškesnės. Jeigu stogas dar apkalamas lentomis, tai yra papildomas argumentas, pagrindžiantis būtent tokį difuzinių plėvelių klojimo būdą. Juostų jungimui ant lentų pakloto nereikalinga dviguba klijavimo sistema (tokia kaip parodyta 5.3 pav.),
nes ant tvirto pagrindo pakanka vieno klijuojamojo sluoksnio. Reikia pažymėti, kad ant lentų pakloto dauguma sąvaržų, kuriomis tvirtinama difuzinė plėvelė, įkalamos po užleidimais, kad būtų uždengtos.

Stogo danga lietvamzdiai

5.3. Nuosvyros


Kiekvienas stogas yra vis kitoks, turintis individualių bruožų, todėl netgi namai, statomi pagal tą patį projektą ir iš tokių pačių medžiagų, gali vienas nuo kito labai skirtis. Taip pat ir kiekvienas stogdengys iš eilės einančius statybos etapus įgyvendina savaip, remdamasis įgyta patirtimi ir turimomis žiniomis. Vienas sunkiausių stogo elementų stogdengiui yra nuosvyros, kurias įrenginėjant reikia įdėti daug darbo ir turėti profesinių sugebėjimų. Nuosvyroje montuojami latakai, įrengiami ventiliacijos langų išėjimai ir tvirtinamas pamušalas (arba rūpestingai užbaigiami dailidės darbai be pamušalo). Nuosvyros išvaizda ir matmenys priklauso nuo dangos rūšies ir jos matmenų, t. y. nuo būdingo dangos tvirtinimo išdėstymo, nuo kurio priklauso skardinių gaminių montavimas ir apdirbimas. Todėl kiekvieno stogo nuosvyros įrengiamos skirtingai. Tačiau turi būti taikomas tam tikras nagrinėtinas suskirstymas atsižvelgiant į naudojamų medžiagų montavimą. Didelę įtaką nuosvyrų konstrukcijai turi ir architektūrinė koncepcija (pvz., jeigu karnizą reikia įrengti taikant specialias (technikas). Skirstymas į būdingus sprendimų, susijusių su difuzinių plėvelių montavimu,
tipus yra susijęs su ventiliacijos angos, kuri yra virš plėvelės, išėjimo įrengimo būdu. Ta anga labai svarbi taisyklingam difuzinių plėvelių veikimui. Galima išskirti du svarbiausius difuzinių plėvelių montavimo būdus, atsižvelgiant į skirtingus ventiliacijos angos, esančios po pagrindine danga ir virš plėvelės, išėjimo įrengimo metodus:
- įrengus plėvelę pirmuoju būdu galimas kondensatas arba nuotekos,
nutekančios plėvele į lataką (žr. 5.4 pav.) per virš latako įtaisytą juostą; stogų
plėvelė pereina iš po išilginio grebėsto į jo viršaus lygį, kur yra virš latako
einanti juosta;
- antruoju būdu plėvelė nuvedama iki galinio gegnės krašto, o išilginis
grebėstas visą laiką būna virš plėvelės iki paties gegnės galo (žr. 5.5 pav.).

Stogas

Pirmasis būdas reikalauja kruopštaus darbo, tačiau duoda prastesnį rezultatą ilgalaikio veikimo požiūriu. Tai priklauso nuo to, kad laikotarpiu, kai tirpsta sniegas, nuosvyroje labai destruktyviai veikia sniego ir ledo kepurė, atsiradusi dėl visą laiką vykstančių temperatūros pokyčių. Sniegas dieną ištirpsta, o naktį sušąla. Šis procesas nuosvyroje vyksta greičiau, nes tai šalčiausia stogo dalis. Padarinys – į nuosvyrą sutekantis vanduo kyla į viršų ant susidariusios kepurės (žr. 2.5 pav.). Tas vanduo labai lengvai prasiskverbia po danga ir nuteka stogo plėvele, pasiekdamas virš latako įrengtą juostą, kur blokuojama ta pati kepurė. Taip po lataku susikaupęs ledas, atsiradęs iš tirpstančio sniego, užkemša plotą virš difuzinės plėvelės (paklotos ant juostos, įtaisomos virš latako) ir po pagrindine danga. Dėl to vanduo ir ledas užsilaiko nuosvyros juostoje, o tai gerokai sutrumpina skersinių ir išilginių grebėstų, skardų, stogų plėvelės ir pačios dangos eksplotavimo laiką. Difuzinės plėvelės nuvedimas iki latako tiktai dėl to, kad gali atsirasti nuotėkiai
arba kondensatas, nėra pagrįstas, nes normaliomis sąlygomis stogų plėvele nuteka labai nedaug kondensato, o nuotėkų būna retai. Todėl antrasis metodas, kai tas kondensatas krinta po lataku, nereiškia, kad pamušale atsiras pratekėjimų. Tačiau ekstremalios situacijos, kai per difuzinę plėvelę nuteka labai daug kondensato arba nuotekų į nuosvyrą, susijusios su retai pasitaikančiais gausiais sezoniniais krituliais. Įprastinėmis sąlygomis kondensatas nuteka lataku. Kadangi kondensato būna mažai, gyventojai nepatiria jokio diskomforto. Tačiau taikant šį metodą nėra pavojaus, kad bus užblokuotas vanduo, atsiradęs iš tirpstančio sniego, ir ledas. Stogo ventiliavimas išilgai pagal išilginius grebėstus taip pat būna veiksmingesnis negu pirmasis metodas.
Yra dar vienas privalumas: jeigu ant stogo atsiranda daug nutekėjusio vandens, jį lengviau pastebėti ir lokalizuoti – tai rodo nuosvyroje per difuzinę plėvelę gausiai ištekantis vanduo.
Difuzinės plėvelės nuvedimo būdas – iki latako arba po lataku – nesusijęs su stogų plėvelių rūšimi. Tačiau abiem sprendimams svarbu, kad plėvelės būtų priklijuotos prie skardos juostos nuosvyroje naudojant iš abiejų pusių lipnią juostą. Tai apsaugo nuo plyšių atsiradimo ir pernelyg didelio plėvelių ištempimo, kai pučia smarkus vėjas. Dėl to pailgėja stogų plėvelės eksplotacijos laikas ir garantuojama, kad po danga laisvai pateks ventiliuojantis oras.

5.4. Kraigas ir kampai


Visų rūšių difuzinės plėvelės ant kraigo turi būti klojamos sandariai (žr. 5.6 pav.) su atitinkamu kitų juostų užleidimu (iš greta esančių šlaitų) viena ant kitos. Naudoti klijuojamąsias juostas nebūtina, jeigu juostos taisyklingai užleidžiamos (mažiausiai 15 cm). Tačiau tose vietose, kur nepavyksta pasiekti reikiamo užleidimo dydžio, reikalaujamą sandarumą galima gauti užklijuojant siauresnį užleidimą. Šie du būdai yra pakaitiniai: arba užleidimas turi būti reikiamo pločio, arba jį reikia užklijuoti su juosta. Sandarus kraigo uždengimas difuzine plėvele yra svarbiausias visam stogui, nes tai vieta, kuriai gresia didžiausias pavojus dėl vėjo, nešančio atmosferos kritulius,
įsiskverbimo. Stiprus vėjas įsiveržia po kraiginėmis čerpėmis ir tada, kai montuojami papildomi jų užsandarinimai, su juo po danga patenka smulkus sniegas arba lietus.

Stogas

Stogo dangos

Per ilgą eksplotavimo laiką kraiginių čerpių sandarikliai netenka savo savybių, ir tada
kaskart kilus didesniam viesului vanduo gali prasiskverbti į neuždengtą termoizoliaciją.
Vandenį gali sulaikyti tiktai gerai paklota difuzinė plėvelė. Panašiai reikia traktuoti ir visus stogų kampus, neatsižvelgiant į jų ilgį ir pasvirimo kampą. Tose vietose, dėl tų pačių priežasčių kaip ir kraiguose, reikia padaryti užleidimą, sudarantį du difuzinės plėvelės sluoksnius. Tai ne visada įmanoma ir priklauso nuo darbų, atliekamų atskiruose šlaituose, eiliškumo. Laikome, kad piešiniuose
dešinysis šlaitas yra apkaltas. Užleidimą (žr. 5.8 pav.) galima pakeisti klijavimu (žr. 5.9 pav.). Kuo tie užleidimai didesni, tuo geriau. Vis dėlto siekiant išvengti pernelyg didelio užleidimo reikia vadovautis tokia taisykle: uždėjimo viršutinio krašto ilgis (žr. 5.7 pav., 1 ir 2 rodyklė) turi siekti viršutinį juostos kraštą (2 rodyklė), esantį gretimame šlaite viena eile žemiau. Jeigu juosta klojama ant skardinių dirbinių (1 rodyklė), užleidimo riba turi siekti viršutinį tų dirbinių kraštą (paveiksluose tai pažymėta brūkšnių ir taškų linija). Taikant šį metodą nereikia naudoti savilipių juostų. Jeigu viršutinis difuzinės plėvelės juostos galas yra pernelyg ilgas ir trukdo atlikti stogdengystės darbus ant gretimo šlaito (dangas ne visada galima kloti vienu metu dviejuose šlaituose), jį reikia nukirpti lygiagrečiai su kampine gegne taip, kad susidarytų 10–15 cm nekintamo pločio užleidimo juosta. Tokiu atveju, paklojus difuzinę plėvelę ant gretimo šlaito, abi
juostas kampe būtinai reikia suklijuoti (žr. 5.9 pav.) su lipnimis juostomis. Jeigu tai nebus padaryta, tai, atsiradus nuotėkiams po kraiginėmis čerpėmis, vanduo, esantis toje srityje (pilkas laukas, pažymėtas rodykle 5.9 pav.), kurios nedengia užlaida, pasieks stogo vidų. 5.7 pav.
5.8 pav. 5.9 pav. Visiškai apsaugoti konstrukciją ir termoizoliaciją „jautriose“ vietose – kraigą
ir kampus, galima tiktai gerai paklojus plėvelę, nes net geriausios medžiagos, užsandarinančios kraigines čerpes, negali veiksmingai apsaugoti tokių vietų (ypač ilgam eksplotavimo laikui). Tai svarbu. Juo labiau, kad patys patvariausi metaliniai sandarikliai iš principo privalo turėti išpjautas angas, kad galėtų išeiti ventiliacijos oras. Tačiau per jas su stipriu vėju lengvai prasiskverbia ir atmosferos krituliai.

5.5. Stoglatakiai (prielatakiai)


Prielatakių vietos yra įdubę dviejų nuolaidžių šlaitų sujungimai, kurie dažnai pasitaiko sudėtingos formos stoguose. Tose vietose turi būti naudojami specialūs skardos gaminiai (dar vadinami stoglatakiais), jungiantys dangą tarp dviejų gretimų šlaitų. Reikalą komplikuoja dideli jų įrengimo reikalavimai. Šie reikalavimai kyla dėl to, kad stoglatakiuose vyksta labai daug reiškinių, keliančių grėsmę dangos sandarumui. Visų pirma, stoglatakiai yra įtaisas nubėgti atmosferos kritulių vandeniui. Vanduo nuteka per sujungtus šlaitus. Jeigu vandens daug ir šlaito plotas didelis, tai netgi mažas šlaito nuolydis yra priežastis, dėl kurios atsiranda gausios vandens srovės. Šios srovės bėga ir lengvai patenka po gretimo šlaito danga. Dėl to stoglatakio forma ir konstrukcija turi būti parinkta taip, kad vanduo negalėtų patekti į vidų. Su sniego bei ledo kepurės susidarymu ir užsigulėjimu susiję reiškiniai stoglatakiuose vyksta taip pat labai ilgai ir intensyviai, keldami grėsmę dangos sandarumui. Skardiniai latakai, neatsižvelgiant į dangos rūšį, dažniausia sandarinami medžiagomis iš plastmasės (pvz., lipniais pleištais), kurie paprastai suyra ir būna pažeidžiami greičiau negu pati danga. Dėl šių priežasčių mūsų klimato sąlygomis difuzinės plėvelės turi būti įrengiamos labai rūpestingai.

Stogu dangos

Puikiai pasitvirtinęs difuzinių plėvelių klojimo prielatakiuose būdas keliais sluoksniais pagal nustatytas taisykles. Pirmas žingsnis prieš dengiant abu šlaitus – vienos difuzinės plėvelės juostos paklojimas prielatakyje (žr. 5.10 ir 5.11 pav.). Paskui difuzinės plėvelės juostas geriausia kloti pakaitomis – vieną sluoksnį dešiniajame ir vieną kairiajame šlaite (arba atvirkščiai), su plačiomis užlaidomis iš šonų (kaip parodyta 5.11 pav). Taip daryti užlaidas įmanoma lentų paklotą vienu metu prikalus dviejuose gretimuose šlaituose. Jeigu difuzinės plėvelės turi būti klojamos ir lentų paklotas turi būti tvirtinamas kiekviename šlaite atskirai, tai užlaida daroma tiktai tame šlaite,
kuriame nėra skersinių grebėstų. Paskui būtų naudinga papildomą, išilgai stoglatakio paklotą juostą priklijuoti iš apačios prie pagrindinio difuzinės plėvelės sluoksnio. Tai sutvirtintų denginį ir visiems sluoksniams būtų sunkiau išsitempti pučiant vėjui, kol dar nesumontuota pagrindinė danga ir termoizoliacija. Reikia pastebėti, kad vanduo dėl pratekančios (žr. 5.12 pav.) dangos arba skardinių dirbinių, teka laisvai, tiesiai per difuzinę plėvelę, uždengtą nuo vėjo. Kuo ilgesnis
vandens kelias, tuo didesnė jo energija. Kuo ilgesnis šlaitas, tuo lengviau vanduo gali patekti po difuzinės plėvelės užlaidomis prielatakiuose. Vandens kryptis visada būna ta pati ir nepriklausomai nuo pratekėjimo vietos nusigauna į nutekėjimo įtaisą, kurį sudaro stoglatakis. Todėl tokiose vietose pagrįstai taikomi specialūs difuzinių plėvelių klojimo metodai. Papildomas argumentas už daugiasluoksnį klojimą yra tas, kad šis metodas suformuoja didesnį difuzinės plėvelės atsparumą UV spinduliams, kai saulės šviesa per pažeistus stoglatakio tarpiklius prasiskverbia po danga.

Stogo danga

Kadangi vanduo, tekantis po danga, renkasi prielatakyje (žr. 5.12 pav.), ši vieta turi būti būti sukonstruota taip, kad jis nesirinktų ant išilginių grebėstų. Tai ypač taikoma stoglatakiams su stiprinamuoju lentų paklotu (žr. 5.13 pav.), įrengiamu tiesiai ant gegnių, ir pagilintiems stoglatakiams. Abiejų sprendimų atveju išilginiai grebėstai turi būti nukirsti taip, kad tiesiogiai nesusidurtų su pakloto lentomis ir vanduo galėtų nutekėti išilgai jų, per specialiai tam uždengtą difuzinę plėvelę (žr. 5.14 pav.). Kitas sprendimas – perkelti metalinio stoglatakio pagrindą virš išilginių grebėstų (žr. 5.15 pav.). Tokiu atveju paklotas turi būti daromas iš plonų lentų arba plokščių (vandeniui atsparios specialios faneros) ir prikalamas prie išilginių grebėstų. Dažnai metaliniai stoglatakiai būna štampuoti (ir taip sutvirtinti), jie įtaisomi tiesiai ant išilginių grebėstų, be lentų pakloto.

5.6. Kaminai


Difuzinės plėvelės aplink daugelį objektų, einančių kiaurai per stogo dangą (tokių kaip kaminas arba stoglangis) sandarinamos pagal tokias pačias taisykles ir tais pačiais metodais. Tačiau yra tam tikrų esminių skirtumų dėl daugybės tų įrenginių ir stogdengystės darbų eiliškumo. Kaminas dėl dydžio apsukamas stogų plėvele (žr. 5.16 pav.), o angos, stoglangiai ir liukai dažniausiai iškertami jau paklojus plėvelę. Kiekvienu atveju difuzinę plėvelę reikia perpjauti taip, kad iš kiekvienos kamino arba stoglangio pusės plėvelės fragmentai būtų išvynioti į viršų ir pritvirtinti prie kamino šonų arba stoglangio (liuko) tvirtinimo rėmo. Difuzinės plėvelės sujungimui su kaminu būtinos dvipusės lipnios juostos. Prieš išvyniojant difuzinę plėvelę prie kamino priklijuojama dvipusė lipni juosta (žr. 5.16 pav.). Lipni juosta klijuojama toje vietoje, kuri žymi didžiausią difuzinės plėvelės išvyniojimo aukštį ant kamino, daugiausia 5 cm virš skersinių grebėstų lygio. Paklojus atpjautą difuzinę plėvelę ją priklijuoti prie kamino būna gerokai lengviau, nes dvipusės lipnios juostos separatorių plėvelės klojėjas gali atklijuoti jam patogiu metu. Taigi juosta atlieka dvi funkcijas: žymi užlaidos dydį ir priklijuoja difuzinę plėvelę. Priklijavus dvipusę lipnią juostą difuzinė plėvelė papildomai sandarinama apklijuojant ją aplink kaminą vienpuse lipnia juosta (žr. 5.17 pav.).

 Stogo danga

Virš kamino ir panašių įrenginių, einančių per stogo dangą, elementų iš difuzinės
plėvelės reikia padaryti dengiamąjį lovelį (žr. 5.9 skyrius).

5.7. Stoglangiai


Stoglangio sujungimo su plėvele metodą lemia jo įrengimo būdas: jungtis turi būti sandari ir nepraleisti nei vandens, nei vėjo. Todėl reikia naudoti lipnias juostas arba specialias sandarinimo technikas išpjaunant ir pritvirtinant papildomas difuzinės plėvelės juostas aplink staktą. Tiesa, kiekvienas stoglangių gamintojas instrukcijose rekomenduoja savo metodus, kuriais stoglangiai turi būti jungiami su difuzinėmis plėvelėmis.Tačiau neatsižvelgiant į siūlomus būdus pagrindinis reikalavimas yra vienas – įpjauti difuzinės plėvelės fragmentai, kurie yra suduriami su stoglangiu, turi būti išvynioti į viršų ant staktos ir ten pritvirtinti, o trūkstamas dalis reikia papildyti ten, kur stakta buvo atidengta. Dažniausia dėl įpjovimų atidengiami kampai (žr. 5.18 ir 5.19 pav.).

Stogas

Iš esmės skiriami du stoglangių montavimo būdai: juos galima įrengti ant skersinių grebėstų arba gegnių (konstrukcijoje). Stoglangius, pritvirtintus prie konstrukcijos (arba lentų pakloto), galima sandarinti lengviau ir patikimiau, nes prie jų paprasčiau prieiti. Darbų metodas yra toks pats kaip ir sandarinant kaminą. Tačiau, jeigu stoglangis tvirtinamas prie skersinių grebėstų, jungtis sunkiau sandarinti su difuzine plėvele, nes skersiniai ir išilginiai grebėstai pakelia langą į aukštesnį lygį negu
yra plėvelė ir apsunkina prieigą prie įpjautų jos fragmentų. Papildomas elementas, darantis stogdengio darbą sudėtingesnį, yra metaliniai laikikliai, kuriais tvirtinama stakta. Jų forma pritaikyta tvirtinimo vietai – staktos šonuose arba jos kampuose. Tai lemia jungties su difuzine plėvele sandarinimo būdą. Dažnai gamintojai rekomenduoja naudoti papildomas junges, kurių matmenys pritaikyti konkretaus tipo langui. Tos jungės būna priderintos formos ir turi specialius
lipius sluoksnius – tai garantuoja lango jungties su difuzine plėvele sandarumą. Kitas 32
jų rekomenduojamas metodas yra lango sandarinimas su specialiai paklotomis ir ant skersinių grebėstų įpjautomis difuzinės plėvelės juostomis, tvirtinamomis prie staktos. Per difuzinės plėvelės juostas nutekantis vanduo dėl sumaniai padaryto užleidimo krinta į apačią stoglatakio kryptimi ir negali pasiekti stogo vidaus po plėvele. Tai metodas, reikalaujantis iš stogdengio tam tikrų įgūdžių ir susikaupimo dirbant. Baigiant reikėtų pažymėti, kad stoglangius įrenginėjantiems darbininkams privalu turėti žinių apie stogo dangų montavimą, jų sandarinimo būdus, vandens ir vėjo poveikį. Dėl žinomų priežasčių įrengimo kokybę lemia rūpestingas ir preciziškas montavimas. O tinkamas difuzinių plėvelių veikimas aplink stoglangius priklauso tiktai nuo jų klojimo kokybės.

5.8. Ventiliacijos kaminėliai ir kiti įrenginiai


Ant kiekvieno stogo būna daug įvairių įrenginių, iš pastato vidaus išeinančių virš dangos. Dažniausiai ant stogo montuojamos antenos, ventiliacijos kaminėliai arba sanitariniai vėdinimo įrenginiai. Tai paprastai įvairaus skersmens (nuo 50 iki 150 cm) vamzdžiai, užsibaigiantys gaubtais arba stogeliais. Kiekvienas jų turi būti rūpestingai sandarintas stogo dangos ir plėvelių lygyje. Tokį reikalavimą diktuoja Lietuvos klimato sąlygos: žiemą labai dažnai keičiasi temperatūra ir krituliai – pakaitomis lyja ir sninga. Tokiomis sąlygomis daugelyje regionų kaminėliai kartą per kelerius metus tampa nebetinkami naudoti dėl daugelio priežasčių. Dėl jų gedimų sniegas arba vanduo patenka
po danga, kur jį turi sulaikyti difuzinė plėvelė. Todėl visus įrenginius, einančius kiaurai per dangą, reikia rūpestingai sandarinti – ne tik uždėti sandarinamąją medžiagą tiesiai ant vamzdžio, bet ir padaryti dengiamąjį lovelį. Sandarinti galima keliais būdais:
- naudojantis gatavomis movomis, pritaikytomis pagal vamzdžio skersmenį ir
konkrečią stogo dangą;
- naudojant specialias lipnias juostas, kurioms galima suteikti laisvo lanko
arba movos formą;
- pritaikant vadinamąsias „kelnaites“ arba kitas įmovas, padarytas iš stogų
plėvelės gabalo, apipjautos iki reikiamos formos, sujungiančias dengiamojo
lovelį su metaline apkaba.
„Kelnaitės“ pjaunamos iš dviejų atskirų dalių – apatinė klijuojama pradžioje (žr. 5.22 pav.), o viršutinė paskui pakišama po užleidimu, esančiu tiesiogiai virš vamzdžio (žr. 5.23 pav.). Difuzinė plėvelė įpjaunama taip, kad būtų apversto kryžiaus formos, kuriame trumpasis skersinis atitinka pusę vamzdžio skersmens, o ilgesnis – visą skersmenį. Įpjovas galima daryti tiktai tada, kai žinoma, kurioje vietoje vamzdis eis per difuzinę plėvelę. Vamzdis rūpestingai sandarinamas lipnia juosta kiekviename darbų etape. „Kelnaičių“ matmenys priklauso nuo vamzdžio skersmens (5.20 pav. pažymėto Ø) ir jo atstumo iki užlaidos, kuris eina tiesiogiai virš jo.

Stogas

Šis metodas duoda gerus rezultatus. Jis yra paprastas ir veiksmingas. Tačiau dirbdamas pagal šį metodą stogdengys turi būti kruopštus ir skirti tam pakankamai laiko. Metodo privalumas yra tai, kad jis pigesnis, nes panaudojami difuzinės plėvelės ir lipnios juostos likučiai. Specialios dangai pritaikytos movos yra brangios, o specialios juostos pakuojamos tokiais kiekiais, kurie skirti daugelio kaminėlių įrengimui. Todėl „kelnaites“ verta naudoti ten, kur kaminėlių nėra daug.
Jeigu ventiliacijos kaminėlis stabiliai sujungtas su laikinomis čerpėmis, tai vietos, kuri lieka tarp čerpių (dengiant jas ant skersinių grebėstų) ir difuzinės plėvelės, būna tiek mažai, kad stogdengiui gali būti sunku sandarinti „kelnaites“ arba gaubtus lipniomis juostomis. Tokioje situacijoje iš pradžių reikia nuimti čerpes, esančias greta kaminėlio čerpių, ir pakišti viršutinę „kelnaičių“ dalį po arčiausiai esančia užlaida jų nepritvirtinant. Paskui galima įprastai priklijuoti apatinę ir viršutinę dalį.

Stogas

5.9. Gaubiamųjų lovelių įrengimas


Gaubiamieji loveliai turi būti daromi virš švieslangių, ventiliacijos kaminėlių, liukų ir panašių prieigų (stoglangių gamintojai kartu pateikia ir gatavus metalinius lovelius). Loveliai papildomai apsaugo nuo nutekančio kondensato arba pratekėjimų ir turi didelę reikšmę stogo ilgaamžiškumui. Gaubiamųjų lovelių įrengimas naujame stoge dažnai atrodo kaip perdėtas uolumas. Tačiau senuose stoguose, kuriuose dažniau būna nutekėjimo ir nedidelių nesandarių vietų, tokie loveliai labai padidina viso stogo sandarumą. Todėl juos verta sumontuoti iš karto įrengiant naują stogą.

Stogo dangos

 Yra daug lovelių, išpjaunamų iš papildomų stogo plėvelės gabalų, įrengimo būdų. Aprašysime paprastą metodą, kurį pritaikius gaunamas labai geras visų įrenginių, einančių per difuzinę plėvelę, apdangalas (žr. 5.25 pav., pavyzdys su ventiliacijos kaminėliu). Lovelis iš difuzinės plėvelės likučių išpjaunamas tokiu metodu, kuris parodytas 5.24 pav., o paskui įkišamas po arčiausiai iš viršaus esančia užlaida tarp juostų. Apdangalo plotis yra didesnis negu atstumas tarp išilginių grebėstų montavimo ausų, išpjautų abiejose jos pusėse. Įkišus apdangalą po užlaida ausys užlenkiamos į viršų ant išilginių grebėstų šoninių kraštų ir ten pritvirtinamos sąvaržomis. Taigi taikant šį metodą nereikia nieko klijuoti (tačiau klijavimas visada didina sandarumą). Apdangalo, iš kurio paskui padaromas lovelis, ilgis yra suma, kurią sudaro atstumas nuo kaminėlio (arba kito įrenginio) iki užlaidos ir kaminėlio atstumas nuo arčiausiai virš jo esančių skersinių grebėstų. Darant lovelį apatinis apdangalo galas tvirtinamas užvyniojant jį ant to skersinio grebėsto viršaus taip, kad susidarytų įstrižumas toje vietoje, kur turi kristi kondensatas arba tekantis vanduo. Supaprastintai galima išpjauti paprastą stačiakampio formos fragmentą (be ausų), kurio matmenys pažymimi pagal tas pačias taisykles kaip ir pjaunant lovelį su ausimis. Tokiu atveju po užleidimu reikia pritvirtinti su lipniomis juostomis. Tvirtinimo patikimumas tada priklauso nuo savilipių juostų kokybės. Jeigu apdengiamas kaminėlis eina per difuzinę plėvę visai šalia užleidimo, lovelį galima pakišti po plėvele arčiau užleidimo. Tada difuzinėje plėvelėje reikia padaryti plačios „U“ raidės formos įpjovas, kurių pagrindo ilgis priklauso nuo apsaugomos „prieigos“ pločio. Įpjovos daromos 15–25 cm atstumu nuo įrenginio (atsižvelgiant į jo plotį: ventiliacijos kaminėliui – arčiau, kaminui – toliau) taip, kad lovelis būtų su aiškiu nuolydžiu kondensatui nutekėti. Dėl plačių kliūčių (pvz., kamino) dažnai prireikia perkirsti šalia esantį išilginį grebėstą, kad būtų galima lovelį nuvesti už jų galo. Išilginį grebėstą tada reikia atsargiai pakelti į viršų (ištraukus vinis) ir nupjauti.

5.10. Skliautiniai stogo kraštai 

Stogo šlaito skliautuose difuzinę plėvelę pagal galimybes reikia kloti taip pat, kaip ir arčiausiai esančiame pagrindinės dangos krašte (žr. 5.26 pav.). Tai ne visada įmanoma, nes nuosvyrų konstrukcija virš skliautinių sienų būna labai skirtinga. Jeigu tose nuosvyrose numatyta įrengti lentų paklotą, tai jo tvirtinimo metodas lemia difuzinės plėvelės užbaigimo (arba pradėjimo) vietas ir būdą. Pagrindiniai reikalavimai taikomi tokiam užbaigimui, kai difuzinė plėvelė uždengia tiktai skliautines pastato sienas (žr. 5.27 ir 5.28 pav.). Įprastinėse, tipinėse, stogų konstrukcijose skliautinių sienų difuzine plėvele nereikia sandarinti. Tokio sandarinimo reikia tik tada, kai
difuzinė plėvelė turi sudaryti sandarų, vėjo nepraleidžiantį sluoksnį (pvz., stogas neturi garų izoliacijos). Jeigu atsiranda toks poreikis, difuzinė plėvelė priklijuojama prie skliautinių sienų viršaus su dvipuse butilo juosta MARMA B2. Šlaito sujungimuose su statmenomis sienomis (pastogės langeliai, atikai, ugnies sienelės, aukšti pastatai) difuzinės plėvelės turi būti išvyniojamos ant tų sienelių į viršų (taip pat kaip ant kaminų ir prie stoglangių) tokio aukščio, kokį diktuoja viršutinis
skersinių grebėstų kraštas. Papildomai dėl vėjo poveikio specifikos, tokius sujungimus reikėtų sandarinti su dvipuse butilo juosta (MARMA B2), kaip parodyta 5.29 pav. Visi paviršiai, statmenai išsikišantys virš stogo dangos, suformuoja vėjo sūkurius, kurie padidina galimybę, kad krituliai pateks po skardiniais dirbiniais. Jeigu atsiranda toks reiškinys (o laikui bėgant jo tikimybė kaskart didesnė), tai kritulių vanduo nuteka mūriniu į stogo vidų. Užkirsti kelią tam gali tiktai lipnios butilo juostos, nes jos priklauso amžinai elastingoms ir lipnioms medžiagoms.

Lietvamzdziai, stoglangiai

5.11. Lipnios juostos


Įrenginėjant difuzines plėveles reikia naudoti lipnias juostas, kurios veikia dvejopai: kaip klijuojamoji medžiaga (tvirtinimui, taisymui) arba sandariklis ir kaip pagalbinė priemonė, lengvinanti klojimą. Antrąjį taikymo būdą puikiai supranta tie, kurie bandė pjaustyti ir tvirtinti difuzines arba kitas plėveles pučiant vėjui. Tokiomis sąlygomis ypač naudingos dvipusės juostos, kurią galima naudoti sudėtingiausiose vietose – prie skardinių dirbinių (žr. 5.30 pav.), kaminų (žr. 5.16), stoglangių arba sienų (žr. 5.29 pav.). Šiose vietose su dvipusėmis juostomis difuzines plėveles numatytoje vietoje pritvirtinti galima tiksliai ir greitai.

 Stogo danga

Juostos gali būti lipnios iš vienos arba iš abiejų pusių. Tai priklauso nuo jų paskirties. Taisyklingai pakloti difuzines plėveles be tokių juostų neįmanoma, nes nuolaidžiuose stoguose yra daug vietų, kuriose plėveles reikia priklijuoti prie pagrindo. Lipnios juostos būtinos įrengiant angas įvairiems įrenginiams, einantiems per dangą: ventiliacijos arba vėdinimo kaminėliams (žr. 5.20 pav.), antenoms, stogo liukams ir pan. Be to, yra didelė tikimybė, kad klojamos difuzinės plėvelės gali būti pažeistos dėl stogų dengimo darbų specifikos (vėjo, aukščio ir pan.). Tai dar viena priežastis, dėl kurios kartu su difuzine plėvele reikia įsigyti ir lipnių juostų. Lipnios juostos užtikrina lengvą
ir greitą difuzinių plėvelių taisymą kiekviename stogdengystės darbų etape. Jos netgi gali pakeisti didesnius fragmentus ir sujungti iš eilės einančius sluoksnius vieną su kitu, jeigu yra didelių pažeidimų. Daugeliui žmonių pradinio sluoksnio sandarumas (neatsižvelgiant į tai, ar tai tolis,
patiestas ant lentų pakloto, ar difuzinė plėvelė) asocijuojasi su reikalavimais baseino
plėvelėms, naudojamoms įrengiant dirbtinius vandens telkinėlius. Šlaitiniams stogams
tokio poreikio nėra, todėl difuzinių plėvelių (taip pat ir tolio) nereikia klijuoti ant užlaidų, kad jos tinkamai veiktų. Kai reikia didesnio visos dangos sandarumo, užlaidas tarp dviejų šalia esančių
difuzinės plėvelės juostų reikia užklijuoti lipnia juosta. To gali reikėti visam stogui arba jo fragmentui, pvz., pastogės langeliui arba mansardos stogeliui, kurio pasvirimo kampas mažesnis negu pagrindinių šlaitų. Difuzinės plėvelės juostas būtina klijuoti tada, kai:
1. Stogo konstrukcijoje nėra garų izoliacijos, todėl ji neapsaugota nuo oro
srovių susidarymo – reiškinio, kuris pavojingas viso pastato termoizoliacijai.
Tada difuzinė plėvelė turi sudaryti vientisą sandarų apvalkalą, saugantį nuo
vėjo ir vandens.
2. Stogo šlaitų pasvirimo kampas yra mažas. Stogas su mažais kampais ne
toks sandarus vėjui, kuris tokiu atveju prasiskverbia per visas šlaitinių stogų
dangas. Ribinis dydis yra vadinamasis MRP – mažiausias rekomenduojamas
šlaito pasvirimas, nustatytas eksperimentiniu būdu tai dangai ir nurodomas
gamintojų. Tai problema,
susijusi su vėjuotomis zonomis, hermetiškumu
lietui (izoliacija) ir reikalavimais, kuriuos pastatui kelia teisės aktai arba
užsakovas.
3. Difuzinės plėvelės turi būti įrengiamos lygiagrečiai su gegnėmis ir statmenai
nuosvyrai.

UAB „Stogo dangų arsenalas“

siūlomų lipnių juostų aprašymai

Juosta MARMA W1
Vienpusė lipni juosta su polipropileninio pluošto pagrindu, plotis – 75 mm; skirta:
- klijuoti iš eilės einančius DACHOWA grupės difuzinės plėvelės sluoksnius;
- taisyti DACHOWA grupės difuzines plėveles;
- tvirtinti DACHOWA grupės difuzines plėveles prie medžio, plastmasių ir metalo.
Ypač tinka atskiroms difuzinės plėvelės juostoms jungti, taisyti ir klijuoti prie
medžio.
Juosta MARMA B2
Butilo juosta (visada elastinga), lipni iš abiejų pusių, plotis – 15 mm; skirta:
- tvirtinti DACHOWA grupės difuzines plėveles prie kaminų ir pastogės
langelių sienų ir jungti jas su skardos bei plastmasės dirbiniais;
- sandariai jungti garų izoliuojamąsias plėveles ir garų reguliatorius su mūro
sienomis ir medinėmis konstrukcijomis.
Ypač tinka stogų plėvelėms jungti su nelygiu pagrindu (plytų, mūro, medžio).
Juosta MARMA SB2
Sustiprinto audinio butilo juosta, lipni iš abiejų pusių, plotis – 10 mm; skirta:
- tvirtinti DACHOWA grupės difuzines plėveles ir garų izoliaciją prie akytų
konstrukcinių medžiagų (plytelių grindinio, kaminų, medžio ir pan.);
- sandariai jungti garų izoliuojamąsias plėveles, garų reguliatorius ir stogų
plėveles vieną su kitu;
Ypač tinka jungti stogų plėveles ilguose ruožuose ir klijuoti jas prie nelygaus pagrindo
(plytų, mūro, medžio).
Juosta MARMA N2
Iš abiejų pusių lipni juosta, plotis – 30 mm; skirta:
- tvirtinti DACHOWA grupės difuzines plėveles prie skardinių dirbinių
(prielatakių juostos ir einančios virš latakų) ir plastmasės;
- taisyti pažeistas difuzines plėveles ir garų izoliaciją;
- jungti garų izoliuojamąsias plėveles ir garų reguliatorius su metaliniais
elementais ir medinėmis konstrukcijomis.
Ypač tinka difuzinės plėvelės arba garų izoliacijos jungimui su skardos ir
plastmasės dirbiniais.
Juosta MARMA PE1
Vienpusė lipni juosta su polietileninės plėvelės pagrindu (plotis – 75 mm) skirta:
- montavimo metu padarytus DACHOWA grupės difuzinių plėvelių pažeidimams
(iki 10 cm ilgio) ir pažeistai garų izoliacijai (ilgis neribojamas) užklijuoti;
- taisyti kitas statybos darbams naudojamas polietilenines plėveles;
- tvirtinti DACHOWA grupės difuzines plėveles prie plastmasių ir metalo.
Ypač tinka difuzinėms plėvelėms taisyti (trumpuose ruožuose), taip pat kitoms
statybos darbams naudojamoms plėvelėms ir tvirtinti jas prie plastmasių ir metalo.

5.12. Difuzinės plėvelės ant lentų pakloto


Pastaruoju metu difuzinės plėvelės vis dažniau klojamos ant lentų pakloto: taip stogą galima apšiltinti jungiant termoizoliaciją su lentų paklotu. Dėl džiovinamojo difuzinės plėvelės poveikio bus garantuotas stogo ilgaamžiškumas ir gera jo termoizoliacija. Tačiau naudojantis tais metodais reikia atsiminti kelias svarbias taisykles: svarbu, kad lentų paklotas (kai jis turi jungtis su termoizoliacija) būtų įrengtas iš ne storesnių kaip 11 cm lentų, o tarpai tarp lentų neturi būti pernelyg maži. Jei lentos būtų per plačios ir liestųsi viena su kita, reikėtų tarp jų padidinti tarpus arba išgręžti angas. Šia proga norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad lentų apkala yra pakloto
rūšis, tačiau ne kiekvienas paklotas būna iš lentų. Tai reiškia, kad, jeigu danga iš OSB plokščių (tai – puiki garų izoliacija), tai taisyklingam ventiliacijos veikimui būtina anga po paklotu (žr. 5.31 pav.) su oro įėjimais nuosvyroje ir išėjimais po kraigu. Difuzinių plėvelių klojimas ant lentų pakloto iš stogdengio reikalauja kruopštumo ir apdairumo, nes lentų paklotas yra šiurkštus, iš jo gali kyšoti nuolaužos. Todėl neatsižvelgiant į difuzinės plėvelės storį jos negalima traukti per lentų paklotą arba kelti taip, kad ji patirtų trintį. Jeigu būtina pataisyti paklotą juostą, ją reikia pakelti ir
uždėti iš naujo numatytoje vietoje. Blogiausiais atvejais, kai susidaro kišenės arba raukšlės, geriau jas pritvirtinti ir užklijuoti (jeigu pažeidžiamos) negu perkelti plėvelę. Lentų paklotas palengvina plėvelių tvirtinimą, nes taip galima laisvai pasirinkti montavimo vietą. Jeigu atliekant darbus nėra stipraus vėjo, galima apsiriboti ir sąvaržas įkalti tiktai užlaidos srityje taip, kad kita plėvelės juosta jas uždengtų. Tiktai tada išilginiai grebėstai iki galo prispaudžia stogų plėvelę prie lentų pakloto. Kadangi plėvelės tvirtinimo prie lentų pakloto vietą galima pasirinkti labai laisvai, tai sudaro
geras sąlygas plėvelės juostas iš eilės dėti įstrižai (pvz., išilgai stoglatakio –5.32 pav.) arba statmenai nuosvyrai. 5.32 pav. pateiktas klojimo metodas yra vienas iš daugelio variantų, kurį taikant pirmoji juosta, paklota ant skardinio dirbinio, dedama horizontaliai, o kitos juostos – įstrižai. Taip išlaikomas lygis nuosvyroje – plėvelė neturi išsikišti už nuosvyros skersinio grebėsto kontūro. Klojimo eiliškumas taikant šią sistemą būna toks: po nuosvyros juostos klojame juostą išilgai stoglatakio gegnės, o po jos – juostas mažesniajame šlaite, kryptis – nuo stoglatakio. Ta pačia klojimo kryptimi (nuo stoglatakio) uždengiamas visas didesnis šlaitas, iš kurio išsikiša pastogės langelis. Jeigu įstrižumo pasvirimo kampas ne didesnis kaip 75°, tai užlaidos turi
sudaryti 15 cm, kaip pažymėta ant difuzinių plėvelių DACHOWA, o jeigu viršija tą dydį, tada užlaidas reikia užklijuoti (kai pasvirimo kampas nuo 75° iki 90°).

Stogo dangos

Stogų plėvelės ant lentų pakloto gali būti klojamos šlaituose, kurių pasvirimo kampas nuo 15°, t. y. 5° mažesnis negu nurodyta 5.1 lentelėje (lentelės eilutėje, kurioje yra tokia pati 20 cm užlaida).

5.13. Difuzinės plėvelės sąnaudos

Difuzinės plėvelės kiekis, kurio reikia norint visiškai uždengti stogą, be abejo, priklauso nuo jo formos  sudėtingumo. Kuo daugiau plokščių turi stogas, tuo daugiau bus sunaudojama difuzinės plėvelės. Stoglatakiai, kampai, kaminai ir pan. įrenginiai, einantys per dangą, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios smarkiai padidėja difuzinės plėvelės sąnaudos. Dideliame prielatakio plote difuzinė plėvelė turi būti klojama trimis sluoksniais (žr. 5.10 pav.) dėl tos vietos pobūdžio – stoglatakis yra įtaisas nubėgti vandeniui, kuris labai smarkiai nuteka per šlaitus ir patenka po šlaito danga. Tada jis teka difuzine plėvele į nuosvyrą ir, jeigu užlaidos nebus gerai apsaugotos prielatakyje, tai vanduo gali labai lengvai patekti po stogu. Tai ypač būdinga senesniems
stogams, kuriuose plastikiniai elementai, sandarinantys dangos sujungimą su metaliniu
stoglatakiu, gali būti susidėvėję. Papildomas argumentas už daugiasluoksnį difuzinių plėvelių klojimą prielatakiuose yra kenksmingas UV spindulių poveikis. Stoglatakiai sandarinami medžiagomis
iš plastmasės, kuri metams bėgant dėvisi, ir dėl pažeidimų tarp dangos ir metalinio stoglatakio atsiranda prošvaisų: mažų plyšių ir skylių, per kurias difuzinę plėvelę dažnai gali apšviesti saulės spinduliai (UV spinduliavimas). Kelerius metus trunkantis saulės spindulių, patenkančių per mažas angas, poveikis gali suardyti difuzinę plėvelę. Jeigu toje vietoje yra kelių sluoksnių plėvelė, atsparumas saulės (UV) spinduliams padidėja daug kartų – gali būti net kelioms dešimtims metų. Dėl šios priežasties difuzinių plėvelių klojimas prielatakiuose su užlaidomis ir papildoma
juosta išilgai stoglatakio gegnės (trimis sluoksniais) neabejotinai yra labiausiai
pagrįstas metodas, rekomenduojamas gamintojų. Akivaizdu, kad vietos, kuriose sunaudojama daugiau difuzinių plėvelių, taip pat yra kraigai ir kampai. Čia difuzinės plėvelės turi būti klojamos su dviguba užlaida (žr. 5.6 ir 5.9 pav.), kadangi šias vietas itin lengvai perpučia vėjas. Taigi net geriausias kraigų ir kampų sandariklis laikui bėgant netenka savo savybių ir po danga praleidžia kritulius, kurie pučiant smarkiam vėjui lengvai įsiskverbia. Didesnės užlaidos ypač reikalingos
kampuose, nes ten susidaro įstrižumai, dėl kurių gali atsirasti pratekėjimų. Kita priežastis, dėl kurios sunaudojama daugiau difuzinių plėvelių, yra visos tos vietos, kuriose stogdengys turi preciziškai sujungti plėvelę su per stogą einančiais įrenginiais ir papildomai įrengti gaubiamuosius lovelius. Dėl to, be medžiagos, iš kurios daromi loveliai, dažnai reikalingos papildomos  sandarinamosios juostos arba jungtys, paliekantys daugiau atliekų.

Vietos, kurioms difuzinių plėvelių sunaudojama daugiau

Stogas

Reikėtų pridurti, kad medžiagų kiekis, sunaudojamas difuzinės plėvelės dangalui, priklauso nuo vėjo, galinčio labai pasunkinti stogų dengimą. Kuo stipresnis vėjas, tuo daugiau reikia lipnių juostų, gerokai palengvinančių montavimo darbus sunkiomis sąlygomis.

 

Stogo dangos

 
Sudėtingiems stogams sunaudojamos stogų plėvelės kiekis gali nemažai priklausyti nuo jos klojimo krypties pasirinkimo.

GRĮŽTI>>>>>>>>> 

 

 

 

 

Akcijos

SPECIALUS PASIŪLYMAS AUKŠČIAUSIOS KOKYBĖS PLIENINĖMS STOGŲ DANGOMS

 Monterrey Premium, Adamante, Ruukki Classic - šios dangos padengtos specialiai plieniniams stogams Ruukki sukurtais, itin atspariais mechaniniam bei atmosferos poveikiui polimerais PURAL ir PURAL MATT, joms suteikiama 50 metų techninių ir 20 metų estetinių savybių garantija, o spalvų paletė - dabar dar platesnė.

Pasiūlymas galioja nuo 2013-09-01 iki 2013-11-29, užsakant ne mažiau nei 30m2.

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas