Garų izoliacinės medžiagos
4. Garų izoliacinės medžiagos
Kad stogas nekauptų drėgmės, turi būti viena pagrindinių sąlygų: denginio medžiagų sistema stogo konstrukcijoje turi garantuoti, kad bus pasiektas vandens garų srauto, einančio per stogą, balansas. Vandens garų, prasiskverbiančių į stogą, kiekis negali būti didesnis už garų kiekį, kuris išeina pro jį (žr. 1.1 pav.). Su šiltu oru kylantys vandens garai atsiranda iš kelių šaltinių: atmosferos, taikomų statybos technologijų ir pastato gyventojų. Patys pavojingiausi vandens garų kiekiai susidaro statybos laikotarpiu. Jeigu stogas (o svarbiausia jo termoizoliacija) atliekant statybos darbus sudrėksta, tai į tam tikrą tos drėgmės dalį turi būti atsižvelgta siekiant pradžioje minėto balanso.
Būtinybė subalansuoti įeinančius ir išeinančius vandens garus, atskleidžia labai aiškią taisyklę: kuo didesnį pasipriešinimą garams sudaro išorinis stogo sluoksnis (danga su plėvele), tuo didesnį pasipriešinimą turi sudaryti garų izoliacija. Ventiliuojamuose stoguose išorinių sluoksnių pasipriešinimo dydį lemia antikondensacinės ventiliacinės plėvelės savybės. Todėl ventiliacinėms plėvelėms (žr. 2.1 pav.) ir toliui (žr. 2.3 pav.) reikia naudoti garų izoliaciją su didesniu pasipriešinimu vandens garams, o difuzinėms plėvelėms (žr. 2.2 pav.) – su mažesniu. Kad būtų naudojamos konkrečiai stogo konstrukcijai tinkamos atmainos, gaminama daug garų izoliacijos rūšių. Barjerai, sulaikantys garus, dažniausiai naudojami šiltuose (neventiliuojamuose)
ir ventiliacijos angas virš termoizoliacijos turinčiuose stoguose (žr. 2.1 ir 5.31 pav.). Tokie barjerai dažniausiai montuojami po apkala arba po ventiliacine plėvele. Universaliausios ir dažniausiai naudojamos medžiagos garų izoliacijos grupėje yra stabilizuotos PE, dar vadinamos garų izoliacinėmis plėvelėmis, kurių storis nuo 0,15 iki 2,0 mm. Naujo tipo garų izoliacija, kuri vadinama garų reguliatoriais arba aktyviąja garų izoliacija, turi būti naudojama ventiliuojamuose stoguose tiktai kartu su difuzinėmis plėvelėmis. Įrengus difuzinę plėvelę ant termoizoliacijos ir garų reguliatorių, galima
išspręsti dažnai pasitaikančią problemą – neleisti kauptis drėgmei (vandens garų pertekliui) tarp gipskartonio plokščių ir garų izoliacijos. Toks perteklius gali susidaryti tada, kai pastogės patalpų ventiliacija būna nepajėgi nuolatos arba tam tikrais laikotarpiais. Tai gali lengvai įvykti, todėl vietoj stabilizuotos PE garų izoliacinės plėvelės, o juo labiau garų barjero, verta įrengti reguliatorių – medžiagą, kurios savybės užtikrina
didesnį ar mažesnį vandens išgaravimą termoizoliacijos pusėje. Po gipskartonio plokštėmis kaupiantis vandeniui jos pagelsta, o paskui atsiranda sveikatai pavojingų pelėsių. Todėl, jeigu pradinis denginio sluoksnis yra laidi garams difuzinė plėvelė, vertėtų naudoti garų reguliatorių, kad garų perteklius per termoizoliaciją galėtų išeiti į išorę. Papildomas argumentas už garų reguliatorių yra tas, kad statiems stogams naudojami garų barjerai nepadeda išvengti konstrukcijos ir termoizoliacijos drėkimo. Taip atsitinka dėl to, kad tokioms konstrukcijoms naudojama daugybė tam tikrų savybių medžiagų, dėl kurių gali vykti kapiliarinis vandens pritraukimas. Kiekvienas tų medžiagų sujungimas didina vandens garų skverbimąsi. Medienos ir termoizoliacijos
drėgnumo tyrimai patvirtino, kad naudoti didelio difuzinio pasipriešinimo garų izoliaciją stačių stogų konstrukcijoms netikslinga. Todėl kur kas dažniau kaip medžiaga, apribojanti vandens garų prieigą iš pastogės pusės, naudojami garų reguliatoriai. Tai pagrindžia ir atvirkštinio garų skverbimosi reiškinys, dažniausia pasireiškiantis šildymo sezonu. Kontroliuojamas atmosferos (klimatizacija) pastogės patalpose reguliatorius duoda dar daugiau naudos, nes tada termoizoliacija ir visa konstrukcija gali išdžiūti dėl to, kad garai juda į išorę ir į viršų (atvirkštinė skverbimosi kryptis).
Garų izoliacija atlieka daug funkcijų
Be minėtos vandens garų judėjimo į termoizoliaciją ir stogo konstrukciją apribojimo (arba blokavimo) funkcijos, garų izoliacija taip pat neleidžia susidaryti pavojingoms oro srovėms. Taisyklingai sumontuota kurio nors tipo garų izoliacija neleidžia išeiti šilumai su oro srovėmis. Netgi per labai mažą stogo plyšį gali išeiti labai daug šilumos, nes temperatūrų skirtumas šildymo sezonu sukelia didelius slėgio skirtumus ir smarkias oro sroves. Žinoma, oro srovės pavojingiausios stogui su ventiliacine antikondensacine plėvele. Čia ventiliacijos anga po plėvele sudaro galimybę orui lengvai judėti per nesandarias termoizoliacijos vietas. Stoge su difuzine plėvele, puikiai apsaugančia termoizoliaciją, oro srovės gali susidaryti tiktai keliose „jautriose“ vietose: jungimo su mūriniais vietose ir ten, kur įvairūs įrenginiai pereina per plėvelę ir stogo dangą (žr. 4.1 pav.). Stogo plyšiai, dėl kurių gali susidaryti oro srovės, labai pavojingi ne tik dėl to, kad išpučiamas šiltas oras: tuo metu, kai per juos smarkiai srūva šaldantis oras, greitai kondensuojasi jame esantis vanduo, kuris susirenka mažame plote ir nuteka arba ima drėkti termoizoliacija. O drėgna termoizoliacija netenka savo savybių ir „šaltąjį“ plotą dėl tokių reiškinių galima gerokai išplėsti. Žinoma atvejų, kai dėl oro srovių apledėdavo stogo vidus (dažniausia naujuose namuose).
Taigi labai svarbu termoizoliaciją įrengti sandariai. Priežasčių, dėl kurių termoizoliacija turi būti rūpestingai sandarinama, yra ir daugiau. Tai lemia vandens garų aktyvumas – jie labai greitai prasiskverbia per įvairius plyšius ir nenumatytas angas. Vandens garai net per mažiausią plyšį gali patekti į termoizoliacijos vidų ir dideliu spinduliu užpildo ją aplink tą nesandarią vietą. Dėl šių dviejų priežasčių reikia rūpestingai užklijuoti užleidimus atskiromis termoizoliacijos juostomis ir naudoti specialias technikas termoizoliacijai jungti su mūriniu.
„MARMA Polskie Folie“ siūlo dviejų rūšių medžiagas, skirtas garų izoliacijai ir reguliatoriams. Abiejose grupėse yra gaminių su sutvirtinamuoju sluoksniu: plėvelė Lenko MSL 98 ir reguliatorius MPF 140. Tokių tvirtinimų reikia tada, kai mineralinė arba stiklo vilna dedama ant tokių rūšių garų izoliacijos, kuri tampa jų laikomąja medžiaga, o stogo konstrukcijos sluoksniai klojami taip, kad nuo gipskartonio plokštės susidaro gana didelis atstumas. Šis sprendimas yra tikrai geresnis negu tas, kai visi sluoksniai – gipskartonio plokštė, garų izoliacija ir termoizoliacija – suduriami vienas
su kitu. Tinkamai nužymėta oro anga tarp gipskartonio plokštės ir garų izoliacijos leidžia pasiekti naudingą laipsnio, kuriuo vandens garai užpildo tuščias ertmes tarp tų medžiagų, išlyginimą. Tokia anga verčia naudoti tvirčiausias garų izoliacijos rūšis, kurios neleidžia atsirasti gipskartonio plokščių iškilumams net per ilgą eksplotavimo laiką. Tokių iškilumų gali atsirasti, nes garų izoliaciją apkrauna termoizoliacija ir vėjo sukeltos jėgos. Dėl stipraus vėjo gali susibanguoti visi trys sluoksniai: difuzinė plėvelė, termoizoliacija ir garų izoliacija (žr. 4.2 pav.). Toks reiškinys per ilgą stogo eksploatavimo laiką gali sumažinti difuzinės plėvelės patvarumą ir sutrumpinti jos tinkamumo laiką. Tvirtas garų izoliacijos sluoksnis neleidžia atsirasti tokiam reiškiniui ir pailgina visos atitvarinės konstrukcijos (stogo) eksploatacijos laiką.Dėl išvardytų priežasčių esant mažiems stogo šlaitų pasvirimo kampams (nuo 15 iki 20o), reikia naudoti ypač stipriai sutvirtintą garų izoliaciją.
